I autobusa mus nuveze seimininke, neteko birbinti su tasem ant ratuku (nors gyvenom ant kalno, tai nebutu sunku, tik kelias ilgas). Sikart isedome i normalu autobusa, su keturiom sedynem vienoje eileje, pagerinti, atrodo, sia trasa nevazineja. Mums toks pakankamai patogus, foteliu nereikia. Vaziavom iki pakrantes miesto Butterworth, is kurio i George Town’a kelia keltas. Galejom vaziuoti ir iskart i sala (autobusas veza ilgiausiu Azijoje, jei nepasene duomenys, tiltu, 13 km), bet paskaiciau, kad Butterworth’e autobusu stotis, keltas ir traukiniu stotis yra salia viens kito, ir kadangi norejau is anksto nupirkti traukinio bilietus tolimesniam keliui, islipom Butterworth’e. Veliau perskaiciau, kad ir George Town’e yra gelezinkelio bilietu kasa…

Taigi islipom kazkokioj triuksmingoj gatvej, karstis baisiausias, jokiu stociu nesimato, nuo to tik dar karsciau pasidare. Paklausiau taksisto, kur traukiniu stotis, parode kazkus i toli, kur matesi tik sankryzu raizgalyne. Pagalvojau, kad Egle cia eiti neisdris. Po to pamaciau netoliese autobusu kruvele ir supratau, kad visgi esam prie autobusu stoties, nors ir ne dviaukstes, kaip rase Rough Guide’as. Egle pasedejo ant suoliuko, kol issiaiskinau pesciuju kelia i gelezinkelio stoti. Reikejo vienam nueiti ir nupirkti bilietus, bet nezinojau, kaip seksis, tad keliavome kartu su Egle ir bagazu. Kelias pasirode netrumpas ir svarbiausia laiptuotas, o laiptai reiskia, kad be kuprines man tenka ir po sunkia tase i kiekviena ranka. Aukstyn-aukstyn-aukstyn, zemyn-zemyn-zemyn, nusipirkus bilietus ir pavalgius laikinosios stoties valgykloje, vel aukstyn-aukstyn-aukstyn-zemyn-zemyn-zemyn… Kelte kiek pailsejom, siek tiek prakaitas nudziuvo, bet kelione tik 15 min.

Nuplauke jokio suoliuko graziame parke neradom… Kelias gatves paejom su bagazu, bet matau, kad nieko nebus, greitis minimalus, karstis maksimalus, o Egles veidas perkreiptas kancios. Siaip taip itikinau pasedeti ant geliu tvoreles ir nulekiau ieskoti. Vel Rough Guide’o duomenys pasirode pasene, pirmojo hostelio nurodytu adresu nebuvo. Sis turejo buti arciausiai uosto, bet i kita puse nuo kitu. Jaudindamasis del Egles beveik begte puoliau pirmyn. Laimei paieskos baigesi uz poros simtu metru, kur pastebejau pigaus viesbucio (budget hotel) iskaba ir pagyvenusios kines paprasiau parodyti laisva kambari. Parode tris, vienodai apskurusius. Kitom aplinkybem tikriausiai buciau keliaves toliau (svarbiausia – nera interneto!), bet siom aplinkybem issirinkau treciaji, tarp krastines sienos ir laiptu, spejau, kad ramesnis, bet dabar speju, kad mes ir pajuodes hipis prancuzas (prancuzas, nes man pasake „bonjour“) esam vieninteliai gyventojai, tai is kaimynu triuksmo nebutu.

Zodziu, apsistojom hostelyje, kurio pavadinimas Eng Loh… Suvalgem vakar pirkta drakono vaisiu, kurio vidus buvo ryskiai violetinis, o ne baltas, kaip tikejausi (anksciau toki esu ragaves), truputi apsiskalbem, ir palikes Egle pailseti, isejau pirkti vandens, o tuo paciu ir apsizvalgiau po centra. Cia labai daug sventyklu (kinu, indu ir musulmonu), daug Viktorijos laiku pastatu, daug turistu, daug Egle gasdinanciu motociklu, ikyroku taksistu ir riksu. Nors kalnuose jau spejau pasiilgti silumos, dabar jau pasiilgau vesumo…

Eglei pailsejus vel daug vaiksciojom po pakrante ir miesta bei pavakarieniavome maisto turguje (food court). As rinkausi Pietu Indijos virtuve (aloo gobi naanas), Egle – tarptautine (International – grilinto tuno rinkinys ir Carlsberg). Eglei si vakariene buvo skaniausia is keliones metu valgyto maisto. Namo grizome tik sutemus, nusikale…

Siandien beveik nespejome papusryciauti, 8:45 atvaziavo autobusiukas ir isveze mus i roziu uki. Ten be kitu geliu pamateme zaliaja roze ir uosteme kvapniausios rozes aromato. Is tiesu, uzsisakeme apzvalgine ekskursija po apylinkes, nes tik ji mums tiko is cia siulomu pramogu, kitoms reikia lipimo i kalnus varikliuku, musiskiai galios turi, bet visgi arklio jegu mazoka.

Va tokia neispudinga ta zalioji :)

Dar viena neiprastu spalvu gele.

Taigi turimas galias naudojom neekstremaliai, bet palaipioti visgi teko, nes geles ir zydintys medziai lankytame ukyje pasodinti palei kokius 300 laipteliu, vedanciu aukstyn, link apzvalgos aiksteles.

Dar buvom uzvezti i bityna, braskyna, drugeliu ferma ir kiniska sventykla, apie kuriuos nieko idomaus negaliu papasakoti, nes i vienus nejau, kiti nepadare ispudzio. Svarbiausias ekskursijos objektas buvo arbatos plantacijos, priklausancios jau treciai skotu kartai, ir salia ju ikurta arbatos gamybos bendrove Boh. Arbatos krumai – daugiameciai, ilgaamziai, musu gido teigimu, matyti laukai buvo apsodinti apie 1926 metus ir nuo to laiko auga tie patys augalai. Anksciau lapai buvo renkami rankomis, dabar karpomi mechaninemis zirklemis arba dvieju zmoniu nesamu trimeriu, kuris nukirptus lapus ipucia i maisa. Krumai kerpami kas tris savaites trejus metus (sezonas kiaurus metus), po to jie nugenejami ir ataugus procesas kartojasi. Genimi, kad neuzaugtu per auksti. Kalnai ant kalnu, o ant tu kalnu kalnai ir mazi kalneliai! Fantastiski zali peizazai. Gaila tik, kad po tu vaizdu pakilusi grozio vertinimo kartele trukdo dometis kitais vaizdais… :)

Balti taskuciai – arbatos rinkeju maisai.

Nuotraukos irgi, deja, neleidzia atkartoti to ispudzio…

Pavaziavome stotele METRO, o paskui paejome keliu, aplinkui visur parkai. Perejome siaip taip gatve. Man baisu eiti, kur nera pereju… Nacionalinio muziejaus pastatas idomenis uz islamo muziejaus, ant sienu rusvo atspalvio mozaikos. Ten pavaizduoti salies istorijos svarbiausi ivykiai.

Viduje gana tamsu. Iskasenos, ivairus irankiai, papuosalai ir t. t. Keturios dideles sales. Bilieto kaina 5 ringitai (tualetas 30 centu). Monarchai, ju miegamasis, antspaudai, okupantai portugalai, olandai, anglai. 1957 m. atgavo nepriklausomybe. Konstitucine monarchija. Veliavoje 14 ruozeliu (raudonu ir baltu) simbolizuoja 13 valstiju ir vadovybe, zvaigzde 14 kampu.

Lankytoju labai daug. Su mazais vaikuciais. Moterys musulmones visos su skarom…

Grizome per parkus. Orchideju parke mazai zydinciu augalu. Kinrozes, rododendrai ir kt. Daug visai nematytu augalu. Lyg butum dziunglese… Mateme bezdzioniu seimu. Jas turistai maitino mandarinais. Viena tupejo ant saligatvio, su mazu bezdzioniuku „sterbleje“… Soklios, bet ant galvos neuzsoko.

Pesciomis grizome i savo rajona. Ieskojome pavalgyti ir isgerti. Galu gale vel grizome prie brangesnio restoranelio. Sultys ir makaronai su ivairiais priedais.

Vel namie. Kur dabar vaziuosime? Reikia issimiegoti.

—————————–

Antradienis, sausio 24 d. Vilniuje -5 laipsniai salcio, o cia sauleta diena, be lietaus. Po pusryciu iskeliavome i Etnomuzieju. Pasiklydome. Saule gerokai ikaitino galvas, prakaitas zliauge (balta bliuzele beveik permirko). Deja, muziejukas buvo uzdarytas. Kinu Nauji Metai, todel ne viskas veikia. Veliau Vaidis pasiule nukulniuoti (pavaziavus metro 3 stoteles) i Indijos rajona. Saule kepino, zmoniu mieste gausybe. Kai kurie sedi tiesiog ant zemes. Daug siuksliu.

Idomiausia siandien buvo kopimas i parka aukstyn laiptais (staciais). Ivairus medziai storakamieniai, aplipe zaliom uogom ar apsivije ivairiausiais augalais. Zydinciu nedaug. Lipom ir bezdzioniu kabanciu taku, kuris siek tiek siubavo… Galvojome pakilti i televizijos boksto virsune, bet kaina pasirode per auksta (apie 60 ringitu).

Pasiziurejome kaip soka malajieciai. Pamatem ivairiu regionu gyvenamuosius namelius. Vienas surestas is bambuku. Vaidis iejo i vidu, as bandziau fotografuoti, bet nelabai sekmingai…

Islindome is parko taku raizgalynes ir nukeliavome zemyn. Praejome krikscioniska baznycia, po to ilindome i muges labirinta ir pasukome link savo gatves… Nuejome iki stoties. Vaidis nupirko bilietus i kalnu turistini miesteli (po 40 ringitu). Rasau nevisai paeiliui…

Pamirsau pamineti, kad ryte uzsukome i kinu sventykla. Cia kinai degino netikrus pinigus, kiso juos i krosni. Smilke smilkalus. Nusiauti nereikejo.

Guliu lovoje, nuovargis neleidzia uzmigti. Ryt autobusas isvaziuoja 1 val. dienos.

—————————–

Treciadienis, sausio 25 d. Kvala Lumpuro viesutelyje vakar dingo elektra. Pasidare labai tvanku. Tualetuose dege zvakes. Gal po valandos elektra atsirado. Gerai, kad pasiemiau prozektoriu. Nubudau apie 8 val. Vaidis sake, kad snekejau per miegus, kazka sapnavau.

Po pusryciu susikroveme manta. Dusas si ryta buvo tik saltas.  Daug privaziavusiu nauju zmoniu.

Isejome i kaitra. Traukeme lagaminus-tases. Nebuvo taip sudetinga, kaip galvojau…

Autobusas velavo apie 20 minuciu. Kelias per kalnus vingiuotas. Autobusas labai patogus, placios kedes, nelabai isaldytas. Gana ilgai vaziavome miesto keliu, veliau peizazas keitesi. Zalia danga, ivairus medziai. Palmes, spygliuociai, lapuociai, tikra medziu ir krumu tankyne. Labai daug bambuku. Kai kilome i kalnus aukstyn, uzejo lietus. Issigandome, kad pliaups, nus nejauku, salta, bet taip neatsitiko…

Zalumynu tankyneje matosi lusneles ant kojuku, kai kurios dengtos palmiu lapais ar siaip kazkokiais plausais. Atrodo labai skurdziai. Pakeleje mateme krioklius. Vaidis spejo nufotografuoti…

Galu gale ivaziavome i turistini miesteli. Stotyje pasitiko viesbucio vairuotojas ir atveze i vieta. Gavome jauku dvivieti kambareli. Vyrauja gelsva spalva. Yra virtuve, isejimas i balkoneli ir kiemeli. Zydi ivairiu spalvu kinrozes.

Sutemus (ir siek tiek pailseje) isejome i valgykla miestelio centre. Viesbucio seimininke patare nueiti i kinu valgykla (ten skanus maistas). Visos vietos buvo uzimtos kinu seimu. Naujus Metus svencia. Gausiai prikrauti stalai, garuoja puodai.

Pavalgeme indu valgykloje. As isgeriau arbatos su pienu (masala). Ryziai ir astrus priedai (degina gerkle).

Reikes ryt keltis 7:30 ryte. Laukia ekskursija po kalnus.

Siandien isvaziavome is Kvala Lumpuro. Nors autobusas turejo pajudeti tik 13 val., buvome stotyje jau nuo 11:20. Atejome pesciom, nors Egle norejo vaziuoti taksi, labai bijojo eiti per gatves, siaip taip itikinau. Kelias netolimas, atejom per 20 min. Mane jau antra karta apkandziojo uodai, iskride i patalpa, tikiuosi, ne maliariniai.

Autobusas turejo isvaziuoti 13 val., bet prie platformos pasirode tik 13:20, jau buvom nejuokais sunerime. Gerai, kad turejom vaziuoti tokia kryptimi, kur daugiau uzsienieciu juda, tai laukem ne vieni. Isvaziavom 13:40… Iskart paaiskejo, kodel mokejom daugiau uz bilietus – sedejom ne kedese, o foteliuose, su medinem parankem, besilankstanciais atlosais ir atsilenkianciom pakilom kojoms. Visi gavom po maiseli, uzrasas virs praejimo skelbe: „Vemti i maiseli, nesiukslinti“. Atrodo, musu bendrakeleiviu skrandziai stiprus kaip musu, niekas neprisiukslino (i maiselius irgi), nors ir sukiojomes serpentinais.

Mus atveze i miesteli Tanah Rata, nezinau, kokiame jis aukstyje virs juros lygio, bet trasos aplinkui 1570-2030 m aukscio. Oras vesesnis, diena 23-26, nakti – tik 15, teko issitraukti Paryziaus rubus vakariniam pasivaiksciojimui. Beje, tik atvykus lauke siurprizas – mus pasitiko ir nuveze i hosteli (apie 1 km).

Butume samde taksi, nors isvis nezinojom, ar gausim kambari, nes vakar del uzimtu kompiuteriu, o veliau dingusios elektros nepavyko rezervuotis. Tik siryt issiunciau tris uzklausimus del nakvynes, nors buvo prasoma rezervuotis pries 2-3 dienas ir rezervavimo sistemos tai paciai dienai uzsakymu nevykde. Visgi spejau sulaukti atsakymo, kad viena nepigi vieta yra, bet uzsakyma patvirtinti prase telefonu, o as tik patvirtinau el. pastu, parasiau, kada atvaziuosim, ir islekem.

Taigi buvom priimti maloniai, o kambarys taip maloniai nuteike, kad iskart emem svarstyt prasitesti dar vienai nakciai. Dabar gyvenam erdviai, skoningai, turim spinta, staliuka, kede, dideli veidrodi… Parodyciau, bet kompiuteris nesusikalbejo su korteliu skaitytuvu, gal pavyks rytoj.

O gal smilkalai iš kiniškos šventyklos galvą apsuko? :)

Šiaip taip radom muziejuką, deja, uždarytas. „Nedirba dėl kinų Naujųjų metų“, paaiškino šalia esančios galerijos darbuotoja.

Tuomet patraukėme į indų kvartalą, nes ankstesnėm dienom jo tik užuomazgas pasiekdavome. Šiandien sėdom į metro ir nuvažiavom į kitą kvartalo galą, kad grįžinėdami pereitume visą. Kažko ypatingo ten nepamatėme, Indija kaip Indija :)

Prasukome pro turgų, indiškoje parduotuvėlėje nusipirkome sulčių, duonos papločių ir humuso. Gaivinantis sultimis, Eglė pasiūlė kokiam parke pasėdėti ant suoliuko. Artimiausias toks miesto plane buvo šalia komunikacijos (televizijos) bokšto, bet ir iki jo reikėjo nemažai paėjėti.

Lyg negana būtų atstumo ir karščio, priėję pamatėme daug daug laiptelių, kylančių stačiai aukštyn…

Šiaip taip pailsėdami juos įveikėme, aš dar (simboliškai) pasimankštinau viršuje atrastoje sporto aikštelėje.

Svarstėm kilti į bokštą, bet kaina buvo dvigubai didesnė negu rodė Rough Guide (ne 20, o 45 ringitai žmogui), tad pasitenkinome gamta, truputį juokingais malajiečių šokiais ir skirtingų Malaizijos valstijų tradicinių namukų ekspozicija.

Nusileidę nuo kalno, pasėdėjome ant suoliuko prie Šv. Jono katedros (uždaryta, gal irgi kinų Naujuosius švenčia?) ir tęsdami pažintį su indu rajonu sočiai pavakarieniavome indiškoje užeigoje.

Anglišku meniu nebuvome pamaloninti, tad rinkau patiekalus pagal prisimintus žodžius iš Indijos laikų: parotta, aloo, gobi, veg. pulao. Deja, neprisiminiau, kad pulao – ryžių patiekalas, būčiau ieškojęs kitų pažįstamų žodžių, nes ryžiai mums abiems jau džiugesio nekelia (nors dar tik kelias dienas esam regione, kur ryžiai – maisto pagrindas).

Bevalgydami ir gerdami Pepsi, nutarėme, kad ryt važiuosime į Cameron Highlands, pažintį su sostine kol kas baigiame. Ta proga nuėjome į autobusų stotį ir nusipirkome brangesnius nei rašė Rough Guide bilietus.

Pakeliui buvo orchidėjų ir kinrožių sodai, užsukom pasigrožėti. Deja, nesezonas, labai mažai žiedų, be to, orchidėjos vazonuose, tikėjomės, kad jos augs kaip nors ant medžių, kaip natūralioje aplinkoje.

Vakarieniavome gana brangiame Rainforest Bistro, bet skaniai. Eglė gavo padavėjo rekomenduotų neaštrių vermišelių su vištiena ir apelsinų-ananasų-mango-spraito kokteilį, o aš vegetarišką miksą su aštriu žaliojo kario padažu. Išeidami gavom dovanų po mandariną. Tikriausiai Naujųjų metų proga :)

Surasti Nacionalinį muziejų nebuvo sunku, bet tikriausiai ėjom ne turistams skirtu keliu. Iš metro išėjom įsivaizduojama kryptimi, pralindom po Le Meridien viešbučiu, vietinio vairuotojo nurodymu pasisukiojom išvažiavimo iš stovėjimo aikštelės keliukais ir atsidūrėm prieš muziejų. Skyrė tik plati plati gatvė, iššūkis Eglei. Jai baisu ir mažos gatvelės, o šįkart sako: „Neisiu“. Bet perėjo.

Nacionalinis muziejus pasirodė dar mažesnis nei Islamiškojo meno. Bet kadangi mes pusę dienos pramiegojom (muziejus dirbo iki 18 val., mes nukeliavom apie 15 val.), labai didelio ir nebūtume spėję įveikti. Išoriškai žymiai įspūdingesnis, viduje – nežymiai :) Daugiausia įvairių epochų ginklų ir valdovų atvaizdų. Smagu, kad abiejuose muziejuose galima fotografuoti.

Laivo galvugalis – Naujųjų drakono metų proga!

Šešėlių teatro lėlės – spektaklio metu spalvų turėtų nesimatyti…

Rikšų Kuala Lumpure panašu, kad nėra, nebent dviratiniai, bet dar nematėm.

Ši dalis panaši į Islamiškojo muziejaus ekspoziciją.

O čia Orang Asli Mah Meri genties garsiausias darbas, vaizduojantis grandinėmis įkalinto tigro reinkarnavusią dvasią, kuri, pasak legendų, sugrįžusi atkeršytį tiems, kurie stato panašius spąstus tigrams gaudyti. Deja, Mah Meri gentis legendos moralą išsiaiškino taip – prieš statydami spąstus miške, jie prašo leidimo (matyt, melsdamiesi), bet spąstus vis tiek stato (tik gal jau ne tigrams žudyti).

Ruošiamės eiti į miestą…

Pavalgėme pusryčius. Skrudintos duonos riekelės ir balta kava. Iš namų pasiėmiau per mažai maisto: „Džiugo“ sūrio, dž. slyvų, mėsytės, lašišos pakuotę ir 1 obuolį, kurį su malonumu šiandien pribaigiau. Dar pasiėmiau žalios arbatos pakeliuose…

Išėjome su Vaidžiu į Kvala Lumpūro islamo muziejų. Kelias vedė per greitkelius, viadukus. Aš baiminausi mašinų. Jos lekia labai dideliu greičiu, ypač motociklai… Pasitaikė labai lietuviškos karštos vasaros oras. Švietė saulė, plaukiojo debesėliai. Praėjome labai užterštą molingą upę… Po to pasukome į ūksmingą parką. Vaidis fotografavo įvairius spalvingus žiedus ir medžių kamienus, apaugusius įvairių rūšių augalais, žaliomis uogomis, paparčiais ir kt. augalais. Palmės su kitais medžiais skleidė malonią vėsą. Praėjome pro drugelių, paukščių, orchidėjų parkus…

Įėjus į Islamo muziejų pajutome šalto oro bangą. Ventiliatoriai labai stipriai atšaldo pastatų vidų. Apžiūrėjome (bilietas apie 10 Lt) įvairių islamo šalių mečečių maketus, po to dvi didžiulės salės islamo taikomojo meno įvairių šalių ir laikų. Gal įdomiausia KORANAI su miniatiūromis ir paslaptingu raštu. Šrifto šedevrai. Indijos, Irano, Sirijos, Pakistano, Egipto ir kt. islamo šalių menas.

Suvenyrų parduotuvėje daug neskoningų (kičinių) daikčiukų. Išsirinkau du kaligrafinius atvirukus, du kaligrafinius žymeklius knygoms ir 1 ornamentinį atviruką su voku…

Aš panorau kavos puodelio. Įėjome į labai įšalusią kavinę. Pro langą matėsi trykštantis fontanas. Aš nufotografavau Vaidį, o jis – mane. Du išbalę šiek tiek žalsvo atspalvio veidai. Na ir brangi kava – 9 ringitai. RINGITAS – Malaizijos piniginis vienetas su monarcho (?) atvaizdu.

Vaidis nieko negavo (ko norėjo) ir sakėsi labai išalkęs. Tada nuskubėjome atgal, į savo gatvelę. Problemos, kaip pereiti gatvę – pasikartojo. Pagaliau kitoje gatvelės pusėje pamatėme indišką valgyklą.

Labai daug aštrių prieskonių. Sunku suprasti kas per patiekalai. Reikia valgyti tik dešine ranka. Vietiniai valgo pirštais. Ryžiai yra pagrindas, o aštrių pipirų ir kt. karčių prieskonių „atsikratyti“ sudėtinga (sumokėjome apie 12 ringitų!). Labai pigu!

Pirkome daug mineralinio vandens. Gerti labai norisi…

Kai užsimerkiu, matau palmes ir kitus žalius medžių kamienus, apaugusius įvairiais žalumynais…

Išmokau anglišką žodį SMART. Malajietiškai nė vieno žodžio nežinome. Lyja lietus, todėl koridoriuje daug žmonių, sėdi prie interneto, kai kas skaito anglišką knygą apie Malaiziją… Kažin kada apstos lyti…

Sutikome oro uoste 3 jaunus lietuvius, keliaujančius į Vietnamą, bet jie bus daug trumpiau nei mes…

Šiandien berods KINŲ NAUJI METAI! Aš esu DRAKONAS ir GINTAS drakonas.

Galų gale, kai sutemo, išslinkome į gatvę. Apsiaviau savo baltus „kedus“. Patogiau nei basutės. Oras maloniai šiltas. Vėsiau negu vakar vakare. Gatvelėje kinų šventykla. Daug mašinų ir žmonių. Viduje dūmai, spragsėjimas. Einame toliau link METRO. Po trijų stotelių išlipame ir einame apžiūrėti sdvynių. Jie kažkada buvo aukščiausi pasaulyje. Cypia cikados. Žmonės fotografuojasi, kai kas guli ant žemės, žiopso…

Aplink prabangios parduotuvės. Grįžtame atgal vėl metro. Įmetame po tamsiai mėlyną plasmasinį skrituliuką…

Vėl pro kinų šventyklą. Miestas papuoštas žibintais ir žvaigždelių girliandomis…

Savo parduotuvėlėje nusipirkome duonos. Čia yra skrudintuvas. Yra karšto vandens. Vaidis mėgsta žemės riešutų sviestą… Aš valgau „Džiugo“ sūrį ir kumpiuko paskutines riekeles.

Šiandien jaučiuosi žymiai geriau. Tikriausiai reikia ne vienos dienos įveikti laiko ir temperatūrų skirtumus. Šaldydami patalpas malajiečiai persistengia. Jautiesi kaip ledainėje…

· papusryčiauti;
· pasivaikščioti;
· pasimuziejinti;
· papietauti.

Pradėkim nuo pusryčių. Jie mums įeina į nakvynės kainą, galim valgyti, kiek lenda. Deja, balta sumuštinių duona su braškių džemu man beveik visai nelenda, o tokie ir yra mums priklausantys nemokami pusryčiai. Tiek pat ir dar daugiau galima gerti juodos arbatos arba kavos (3 in 1). Šie gėrimai manęs irgi nevilioja. Tad pasinaudojau savo resursais – „lietuviška“ užpilama „bulvių“ koše. Dar turiu grikių ir avižų, bėdai prispaudus. Eglė išsitraukė iš savo rezervo sūrio ir kumpio.

Po pusryčių sugalvojom traukti į „Vakarus“, nes miesto plane toje pusėje pamatėm kruvelę „lankytinų objektų“: Nacionalinę mečetę, Islamiškojo meno muziejų, orchidėjų sodą, paukščių parką ir pan. Mūsų pagrindiniu tikslu tapo  muziejus, bet pakeliui pasidžiaugėm ir mečete (iš išorės), ir egzotiškais augalais (nors ir ne orchidėjomis), pavyzdžiui, tokiais žiedais, kurie taip pat yra užfiksuoti ant Rough Guide Malaysia viršelio.

Eglė vis pastebėdavo neįprastų medžių kamienų, apaugusių vijokliais ar uogomis.

Bandėm pasiklysti, bet neleido sutikta turistė ir vietinis taksistas.

Muziejus labai gražus, ekspozicija irgi įdomi ir ne per didelė, neišvargino, be to, kainavo tik 10 ringitų (Eglę tokia kaina nustebino, ji prisimena Paryžiaus muziejų kainas).

Man tikriausiai labiausiai patiko architektūrinė dalis – lyginti garsiausių mečečių, iš įvairių musulmoniškų kraštų, maketus. Ieškojau lankytų, deja, kol kas mažai musulmoniškų šalių apkeliauta. O Eglę labiausiai sudomino arabiško rašto stiliai. Man ši dalis jau buvo kiek pažįstama iš Kęsto blog’o.

Nemažoje muziejaus suvenyrų parduotuvėlėje niekas nesudomino, tai neįprasta, nes tokias parduotuvėles labai mėgstu. Po jos užsukom į labai musulmoniškai atrodančią muziejaus kavinę-restoraną.

Įtarėm, kad gali būti brangu, bet Eglei žūtbūt reikėjo kavos. Už tris gurkšnius arabiškos kavos teko sumokėti tiek, kiek už įėjimą į muziejų.

Vėliau indiškoje užeigėlėje irgi už tokią pačią sumą dviese pavalgėme pietus.