Auksinis trikampis

Is pat ryto isvaziavom i Auksinio trikampio ekskursija, kurios pirmoji stotele buvo nedidele burbuliuojanti karstoji versme kalnuose. Joje vietiniai pardavejai siule virti vistu ir putpeliu kiausinius. Salia trykstantis fontanas irgi tos pacios versmes, garuoja, bet i virsu sauna jau nenaturaliai. Is mazucio saltinio (ar karstinio?) padarytas svarbus turistinis objektas, aplink didelis rankdarbiu turgus. Gaila, kad sustojome tik nuotraukoms ir i tualeta…

Issitraukes fotoaparata patyriau smugi – palikau hostelyje atminties kortele, kuria buvau isemes, kai ejau i interneto kavine. Vakar issikrove baterija, o siandien…

Teko fiksuoti visus vaizdus savo atmintimi (šiek tiek ir nekokybiška telefono kamera). Neseniai skaiciau straipsni, kuriame siuloma i kelione neimti fotoaparatu ir kitokiu aparatu, nes tuomet dali laiko stebi visa aplinka per maza skylute, o kita dali rasai ispudzius interneto svetainei. Veliau ziuredamas nuotraukas supranti, kad gyvai nieko taip ir nematei, viskas tik per skylute… Tai gal i sekme si nesekme? Bet dienorasti vis tiek rasau :)

Vairuotojas labai skubejo, nes per 13 valandu kelione turejome nuvaziuoti iki Birmos bei Laoso pasienio ir grizti. Aplenkem net greitaja su svytureliais… Kartais buvo baisoka.  Pakely pravaziavom ryskiai zalius ryziu laukus, viename dirbo kaimieciai, atrodo, kad sodino. Vaizdai tinkami atvirutems.
Kiek vaziavome su kondicionuojamais automobiliais (su hostelio seimininke Kamerono kalvose, taksi Bankoke, siandien mikroautobusiuku), visi vairuotojai arba ciaudejo, arba kosejo, arba trauke nosi, bet salcio nemazina, nesuprantu, ar jie taip del keleiviu stengiasi, ar patys nori salti.

Antroji stotele – kristaline sventykla Wat Rong Khun. Pasirode, kad tik toks pavadinimas, ne is kristalu. Baigta statyti tik pries 3 metus, jos sumanytojas – vietinis menininkas Chalermchai Kositpipat, baiges mokslus, tapes zymus, turtingas (dabar kai kurie jo paveikslai parduodami po 400 000 Lt) ir sugrizes i gimtine ja grazinti. Sventykla baltos spalvos, inkrustuota veidrodeliais, todel svieciant saulei reikia prisimerkti. Paprastai sventyklos buna auksines, bet sis menininkas specialiai parinko kitokia spalva, nes jo supratimu, del aukso zmones tampa godus, o balta simbolizuoja Budos skaistuma. Auksines spalvos tik tualetas prie sventyklos. Parodomasis, nenaudojamas. Naudojamas irgi neiprastas, tuo, kad reikia nusiauti batus ir isispirti i slepetes, nors ten nera nei kilimu, nei aukso.

Musu autobusiuke kartu vaziavo korejietis, malajietes, kines ir filipinietis. Mes vieninteliai is Europos.

Toliau vaziavom prie Ruak ir Mekong upiu susiliejimo, kur taip pat susikerta triju valstybiu sienos: Tailando, Mianmaro ir Laoso. Laivu priplaukem prie Mianmaro zonos, bet neislipom, ten tik auksta zole apauges krantas ir jame islipti draudziama. O Laose islipom. Ilgai aiskinausi su gide, ar tikrai mes galime plaukti neturedami Laoso vizos, be to, musu Tailando viza tik vienkartinio ivaziavimo. Uztikrino, kad nereikes nei vizu, nei pasu, anspaudo i pasa nedes. Laoso pusej mus pasitiko vaikai, prasydami “five baht” (daviau tik po du, nepasididziavo, paeme), ir suvenyru, cigareciu, alkoholio su zenseniu, gyvatem ir skorpionais, padirbtu rankinuku turgelis. O gal mes visai ne Laose buvom, gal tame krante tie patys tajai toki versliuka sugalvoje…

Grize i Tailanda gavom svedisko stalo pietus “valgyk, kiek nori”. Buvo visiskai patenkintas net vegetaro pilvas tiek kiekiu, tiek skoniu, tiek ivairove.

Ir patraukem toliau. Sikart i siauriausia Tailando taska, kuris yra mieste panasiu pavadinimu kaip tas, kuriame esame apsistoje. Chiang Rai – pasienio su Mianmaru miestas, siauriausia jo dalis – pasienio postas, kur eileje i kita sali stovi ir iprasti automobiliai, ir tuk-tuk’ai su prekem. Ir aisku turgus, deja, labai neidomus, zemos kokybes prekes, nieko autentisko.

Paskutine stotele – Akha genties kaimelis. Gide norejo, kad uz jo apziura papildomai susimoketume, taciau musu keliones aprasyme buvo nurodytas dvieju genciu lankymas, be jokiu papildomu mokesciu. Gide nusileido, bet pabuvom gal 5 minutes ir suvare atgal i autobusa, greiciau vaziuot namo. Pamatem skyletas bambukines trobeles, hamakus ir kelis prekystalius su jau kitur matytais suvenyrais, papuosalais. Neapleidzia jausmas, kad tai skirta turistams, o uz keliu simtu metru jau kitokios trobos :)

Patys nebutume pamate sios dienos objektu, bet visgi jauciames kiek nusivyle, lukesciai buvo zymiai didesni.