Laikas taip greit bėga, kad su bendradarbe vis sunerimstam ketvirtadieniais ar penktadieniais – ir vėl nepastebimai pralėkė darbo savaitė, ir vėl savaitgalis. Sunerimstam, kad gyvenimas greit pralėks, bet apskritai džiaugiamės, kad darbo dienos neprailgsta, darbas patinka, aplinka draugiška. Pirmadieniais galiu mintyse paburbuliuoti nebent dėl to, kad reikia anksti keltis, bet ne dėl to, kad IR VĖL PIRMADIENIS?!! IR VĖL Į DARBĄ!..
„Klausiau meteorologės prognozes, tai nieko gero, šalta ir lietus… atseit visas birželis lietingas bus“ – sako kolegė. Skamba visai neblogai. Darbe lietui lyjant lengviau susikaupti, nespoksoti į tolį ir nesvajoti apie tolimas atostogas, o savaitgalį barškant lašams į palangę malonumas skaityti knygą, gaminti pietus, žiūrėti filmus. Nei kur lėkti, nei kur skubėti…
Neperiodiškai, bet bent tris kartus per savaitę užplūsta euforija, pagalvoju „Kaip gera gyventi!“ ir „Ar tik neišprotėjau?“. Tikiuosi, kad ne, bet jei ir išprotėjau – kaip gera gyventi!
Kas ten eina, ačiū už nuraminimą. Man dabar labai reikia vidinės ramybės, nes visame kame – galvoje, širdyje, sieloje – totalus chaosas.
Nesiekiau, bet jei nuraminau, tai smagu :) Kaip reikalai su aliejais? :)
Buvau. Tą patį penkadienį nulėkiau. super! Tik bėda jie kortelėm nepriima, bankomato šalia nėr, o aš neturėjau laiko ir ruošiaus į kelionę, tai greičiausiai savaitgalį arba antradienį nusimato rimtesnis apsipirkimas. O ko ten tik nėra… Kuris labiausiai patiko iš naudotų?
Man visai ta pati bėda buvo :)
Lazdyno riešutų be konkurencijos :)
Tikrai labai pozityvus įrašas… Ir skaitytoją priverčiantis šiek tiek susimąstyti :)
Na, tiesiog gera, kad tau gera gyventi.
Hmm… Skaičiau kažkur tokią teoriją, kad žmogaus laiko suvokimas skiriasi įvairiose brandos etapuose, ir kad lėčiausiai laikas eina vaikams, o greičiausiai – senyvo amžiaus žmonėms. Laiko lėtumo jausmą sudaro nauji įspūdžiai, kurių kiekvienas vaikas kasdien turi begales, todėl mažam vaikui atrodo, kad jo trys nugyventi metai yra jau labai daug ir kiekviena diena – ilgas įspūdžių kupinas laiko tarpas. Senyvo amžiaus žmonės, dėl tos patirties, kuri daugelio jaunų yra svajojama, gauna mažai įspūdžių, jiems nereikia nieko sužinoti, jie jau viską apie gyvenimo kasdienybę ir apie tai, ką daro, žino, taigi ir laikas jiems ima greitai bėgti. Juk būna pavyzdžiui, kad atsitinka kažkas, kas yra visiškai nauja arba yra itin įdomu ir atrodo, kad net sekundės ištįsta, kad laikrodis ima tiksėti keliskart lėčiau, tarytum kokiam filme. Žodžiu, norint, kad laikas nustotų lėkti, reikia kažko naujo. :) O šiaip tai džiaugiuos, kad Tu džiaugies. Kuo daugiau besidžiaugiančių žmonių pasauly, tuo smagiau :)
Man atrodo, kad esant rutinai, be naujų pojūčių, be kasdienių atradimų, kaip tik laikas ne eina, ne bėga, o slenka, lauki nesulauki, kada baigsis darbas, pamokos, paskaitos, kada pagaliau troleibusas įveiks kamštį ir pravažiuos sankryžą. Lyg ir laikas slenka lėtai, bet praėjusios dienos, savaitės, mėnesiai niekuo nepasižymi ir atmintyje neužima daug vietos, susilieja kompaktiškai į vieną pilką aplanką, tad žvelgi atgal ir galvoji, o kaip greit prabėgo pusmetis, tiesiog viena diena nesiskiria nuo kitos ir pamiršti, kad kiekviena jų slinko lėtai lėtai :) O kai keliauji, bendrauji, džiaugiesi smulkmenom, myli, žaidi, gaudai įspūdžius ir emocijas, įsijauti į mėgiamą darbą, tai laikas rodos greit prabėga, bet per dieną padarai ir tą, ir tą, ir aną, žymiai daugiau negu tada, kai atrodo, kad laikas slenka lėtai. Štai toks paradoksas: kai tau atrodo, kad laikas bėga greitai, jis iš tiesų juda lėčiau negu tada, kai atrodo, kad jis šliaužia :))
Man dabar PER greitai laikas bega.. Tiksi tiksi link visokiu dealine’u ir siaip nelaukiamu dalyku..
O siaip dienos pradejo greitai begti kazkur dvyliktoj klasej ir niekaip nesustoja, rodos, netgi greiteja.. Nenoriu! :)
Gal pozityvus mąstymas ir man padėtų greičiau pasveikti?Nors atrodo, kad darbe pakankamai su kolege pasijuokiam, tai vitaminas C turėtų gamintis:)
Pozityvus mąstymas tikrai nepakenktų ;)