Barkšt barkšt Indija, dedam daugtaškį?..

Mėgstu kartais elgtis neįprastai ir atėjęs į svečius pasakyti „Sveiki atvykę“, bet kadangi šį kartą ne aš svečiuose, o Tamsta, tai, kad būtų „atvirkščiai“, reiktų pasakyti kažką kito… Et, nekvaršinkim galvų ir grįžkim prie to, ką sunku pamiršti, o dar sunkiau aprašyti…
Indija… Indija… Kuo labiau ji tolsta, tuo labiau norisi sugrįžti. Vakar pažiūrėjau filmą „Lūšnynų milijonierius“, pamačiau daug matytų dalykų, dar daugiau nematytų ir pasidžiaugiau, kad prieš kelionę specialiai nežiūrėjau nei „Tuk Tuk, Indija“, nei šio filmo – norėjau išvengti išankstinio žinojimo ir nusistatymo, norėjau pamatyti gyvai, savo akimis.
Norint pamatyti šalį tokią, kokia ji yra iš tiesų, ne tik turistams padailintas vietas, reikia keliauti savarankiškai ir tokiomis transporto priemonėmis, kokiomis keliauja vietiniai. Iš Jaipuro į Delį grįžome valstybiniu autobusu, bilietas kainavo beveik 5 kartus mažiau negu mokėjau už kelionę į priekį. Mūsų kuprinės didelės, saviškę šiaip taip užkėliau virš sėdynių, bet Deimanto, prikimšta kompaktinių diskų, ten niekaip netilpo, todėl užsiėmėm kiek erdvesnes vietas prie durų, kuprinę įspraudę prie kojų. Šio sprendimo vėliau teko gailėtis, nes bilietų pardavėjas, artėjant potencialiai keleivių įlaipinimo vietai, duris atidarydavo ir šaukdavo „Delhi! Delhi!“, o mus tuo metu skrodė ne toks ir šiltas vėjelis. Manau, kad to vėjelio ir ankstesnio vėsaus vakaro dėka, Deimantui paskutinėmis kelionės dienomis teko gerti vaistus nuo peršalimo. Kita priežastis dėl ko pasigailėjom „gerųjų vietų“ – pusiaukelėj įlipusios gausios indų matriarchatinės šeimynos galva. Moteriškei bevažiuojant pasidarė „karšta“, ji liepė savo vyrui atidaryti duris ir… nežinau, kaip gražiai išsireikšti… kad „dėjo šliauką“! Gal šiek tiek išskrido ir pro duris, bet didžioji dalis jos pietų (tai buvo gelsvai žalia žirnių košė) papuolė ant laiptelių, mano bato ir Deimanto kuprinės (beje, šiandien pusbrolis pasidomėjo, kaip kelionę išgyveno jo skolinta kuprinė, taigi – jai labai pasisekė, kad tilpo virš sėdynių). O moteriškė pašnairavo, ką pridirbo, ir dar 20 min. stovėjo prie atvertų durų, mus ir šaldydama, ir gąsdindama naujų pliūpsnių tikimybe.

Delį pasiekėm sušalę ir neypatingai švarūs, bet šįkart mums nereikėjo ieškoti viešbučio, nes pastogę suteikė čia gyvenanti lietuvė Kristina. Ji ištekėjusi už indo Nipuno ir gyvena kartu su jo mielais tėvais ir seserim. Sesuo, deja, buvo išvykusi, jos nesutikom, bet kiti šeimos nariai labai draugiški, svetingi ir vaišingi. Nipuno mama labai skaniai gamina, iš jos išmokau į troškinamas daržoves įdėti smulkinto imbiero, o išleistuvių vakarą stebėjau, kaip gaminamas mėgstamiausias Nipuno tėčio vegetarinis patiekalas – baklažanas su pomidorais ir svogūnais. Apie tai kiek vėliau, pirmiausia susipažinkite su šeimyna.

Aš pirmam plane, nes turėjau atbėgti, užstatęs fotoaparatą, o už manęs iš kairės Nipuno draugas lenktynininkas, tėvai, žmona Kristina, pats Nipunas ir Deimantas.

Delyje, prieš skrydį namo, turėjom vieną dieną pasidairymui, ją skyrėm vietai, kurioje pradėjo formuotis miestas ir kuri žmonių įvairove ir chaosu primena Jaipur’ą, – Old Delhi. Čia turime du tikslus – Lal Qil’ah, Raudonąjį fortą, ir Jama Masjid, didžiausią mečetę Azijoje. Važiavome metro, kuriame dėl švaros galima pamiršti, kad esi Indijoje, o išlipę su minia patraukėme senojo Delio gatvelėmis. Keli pakeliui užfiksuoti vaizdai.

Šventinėmis uniformomis, bet nelabai šventiškai nusiteikę mokiniai, o šventė, kaip supratome, – mokyklos jubiliejus.

Vienas iš gatvės gyventojų.

Pintinė su vaisiais ant galvos pokalbiui netrukdo.

Pagaliau ir fortas! Žinoma, kaip užsieniečiai už įėjimą mokame bent 10 kartų brangiau negu vietiniai, berods beveik tiek, kiek už nakvynę Paharganj’o viešbutyje.

Deimantas, prašnekęs indiškai, kaip mat susibičiuliauja su nešulius tikrinančiais sargybiniais.

O mane, kaip paprastai, labiau nei architektūra sudomina flora arba fauna (šįkart flora).

Juokauju, ne labiau. Ornamentika mane visada žavi, o čia ji ypač daili ir subtili.

Muziejus, paskutinės nuotraukos su vaikais, privatus tualetas už 2 rupijas ir judam toliau, į musulmonų kvartalą, kur stovi Deimanto ramybės uostas Delyje – Jama Masjid mečetė. Jos kieme negalima ne tik avėti batų, bet ir fotografuoti, tiksliau, norint fotografuoti, reikia įsigyti visai nepigų bilietą, tad vaizdas jau išėjus iš mečetės.

Čia vieni iš vartų į mečetės kiemą, už jų šiek tiek matos ir mečetės kupolai.

Tokia greita pažintis su senuoju Deliu, o pietauti nuvykome į mano „gimtąjį“ Paharganj’ą, kur šiaip taip suradome Deimanto anksčiau jau lankytą restoranėlį ant vieno viešbučio stogo, pavadinimu „Everest“. Čia po didelės pertraukos mėgavausi šviežių daržovių salotomis ir dairiausi į jau pažįstamą rajoną, primenantį „Lūšnynų milijonieriaus“ vaizdus.

Čia kol kas dedu kelionės įspūdžiams ne tašką, o daugtaškį, nes neabejoju, kad anksčiau ar vėliau dar ką nors prisiminsiu ir paminėsiu, pavyzdžiui, kaipgi tie indai gamina baklažaną?! ;) o be to, bus dar atostogų, bus ir kelionių…