Maču Pikču. 2015-02-11

Atėjo diena, po kurios į pažįstamų klausimą “Ar buvote prie to… Maču Pikču?“, atsakymas galės būti tvirtas “Taip“. Nemažai dėl šios dienos patyrėme ir nemažai išleidome (vien bilietai į vieną iš vadinamųjų naujųjų pasaulio stebuklų – apie 40€).

Mūsų hostelio pusryčių laikas pritaikytas prie turistų, norinčių pamatyti Maču Pikču tekant saulei, įprasto grafiko. Pradžia – 4:30, pabaiga – 7:30. Viena Kolkos kanjone sutikta amerikietė šaipėsi iš savo kompanjonų, kurie anksti kėlėsi, o po to snaudė ant pievelės tarp Maču Pikču griuvėsių, kai ji ten nukeliavo išsimiegojusi, 11 valandą. Bet ji tikriausiai liko be pusryčių. O mes nemokamus pusryčius mėgstam, tad kėlėmės, kaip amerikietės kompanjonai ir dauguma kitų, anksti, 5:30 pusryčiavom, o už kokios valandos, autobusu kirtę upę ir pakilę serpentinais, stojom į eilę prie įėjimo į griuvėsių zoną. Maniau, kad įėjimas tik nuo 7 val., bet mūsų atvykimo metu jau įleidinėjo, eilė judėjo greitai. Gaila, bet teko apsirengti apsiaustus nuo lietaus, nelabai smarkaus, bet visgi… Parodėm pasus, bilietą, viskas gerai. Džiaugiaus, kad neprikibo prie kuprinių, nes oficialiai leidžiama įeiti su ne daugiau kaip 20 l kuprinėle, mūsiškės kai kurios viršija 30 l.

Kadangi lyja, rūkas, matom tik artimiausius namelius ir lamas, bendro vaizdo reikia palaukti, gal kol pakilsim aukščiau, į mums pagal bilietą priklausantį Montaña. Iš dalies ir dėl jo turėjome keltis anksti, nes į šį kalną kasdien leidžiama lipti ne daugiau kaip 400 žmonių ir tik 7-11 val. (vėliau paaiškėjo, kad įeiti būtina iki 11, tai laiko turėjom). Nuorodose matom tik Wayna Pikchu Montaña, man atrodo, kad tai ne tas, bet kadangi į kitą nuorodos nematom, einam prie įėjimo į šį. Dar paklausiau vienos gidės, parodžiau bilietą, sako, gerai einat. Nuėjom, atstovėjom eilėj… Ne tas kalnas. Mūsiškis pasirodo vadinasi tiesiog Maču Pikču kalnas (Machu Picchu Montaña), priešais, kitoj Maču Pikču miesto pusėj reikia lipti aukštyn. Ten pagaliau pasimato ir nuoroda.

Tuo metu buvau pamiršęs, bet istorija tokia: iš pradžių galvojom į Maču Pikču patekti anksčiau minėtu inkų keliu (Inca Trail), per 3-4 dienas. Kai sužinojom, kad vasario mėnesį labai lietinga, trasa uždaryta, pasirinkom bent jau aukštesnį kalną iš dviejų, beje, skaičiau, kad iš jo ir vaizdas geresnis. Waynapikču kalno trasa pakyla apie 400 m virš jūros lygio, mūsiškio – 800 m. Išeina du trečdaliai aukščio Kolka kanjone, į kurį lipom trečiąją žygii dieną. Ačiū dievui, pradėjus kilti į Maču Pikču kalną, šios informacijos neatsiminiau. Vėliau juokavau, kad mūsų pasiekimai ne iš ryžto ir stiprybės, o iš nežinojimo. Tuomet tikiesi, kad už kampo jau pamatysi kelio pabaigą, na ne už šio, tai už kito… Bet pabaigos kaip nebuvo, taip nebuvo.

Lietus lyg ir apstojo, bet aplink matėm tik rūką ar debesis. Viktoras gal dešimt kartų pareiškė, kad nematąs prasmės kankintis, nes užlipę vis tiek nieko nepamatysim. Tai vienas, tai kitas, patys uždusę, paragindavom dar truputį palipti. Pagaliau po beveik 1,5 val. lipimo priėjome Viktorui pernelyg siaurus, stačius ir atvirus skrydžiui į bedugnę laiptelius.

Viktoras turi aukščio baimę, nors ji pvz. nepasireiškia lėktuvuose. Tad čia jis apsisuko, susitarėm susitikti apačioje. Man irgi šitie laipteliai nebuvo malonūs, prisiglaudžiau prie kalno, lipau beveik keturiom. Bet supratau, kad po tokio lipimo labai sunku atsistoti, galva pradeda suktis ir darosi dar pavojingiau. Susikaupiau, neleidau fantazijai įsisiūbuoti ir lipau toliau tiesiai.

Pavojinga dalis greit baigėsi, o po 5 minučių pasimatė ir kelio pabaiga. Viršūnėje stovėjo pavėsinė, kiek toliau nuo jos ant akmenų ilsėjosi jau anksčiau pakilę draugai ir kiti vaizdų belaukiantys turistai. O vaizdas vis aptrauktas debesų. Nors saulė vis pasirodydavo, šilta, bet dabar mums maišė ne tie debesys, kur tarp mūsų ir saulės, o tie, kurie po mumis.

Karts nuo karto pamatydavom upės vingius į šoną nuo Maču Pikču miesto, kartais net kiek atsidengdavo Waynapikču, bet svarbiausias objektas kaip užkeiktas. Kadangi apsuptas kalnų, debesys pasiekę miestą ne praplaukdavo, o sustodavo ir pradėdavo kilt aukštyn, mums užstodami vaizdą. Atėjo laikas leistis dėl sutarto laiko su Viktoru, bet dar buvom tik kelis kartus pamatę dalį miesto pro šydą… Tačiau jautėsi, kad atvirumo momentų daugėja. Dar palaukėm ir pagaliau pagavom keletą padorių kadrų (akims ir fotoaparatui)! Smagus momentas! :)

Kai pradėjom leistis, paaiškėjo, kad nusileidus žemiau Maču Pikču matosi puikiai, nes nebelieka kliūčių – debesų, jie pakankamai aukštai, o rūkas išsisklaidęs. Tad gal iš tiesų be reikalo tiek kilom?.. Bet jausmas pasiekus viršūnę, įveikus save – neblogas, toks malonus psichologinis palengvėjimas. Visgi kaip ir po Kolkos kanjono, taip ir tąkart sakiau, kad į kalnus atostogaut važiuoju paskutinįsyk (dabar, praėjus 10 dienų, jau nebesu toks užtikrintas). O dar reikėjo visą tą kelią nulipti!

Skaudančiom kojom pasiekus Maču Pikču miestą, jau teko slėpti sprandą nuo saulės.

Ilgai nebeužsibuvom, ant pievutės snausti negulėm, patraukėm atgalios. Juk į viešbutį teko grįžti pėsčiom, bilietą pirkom tik į vieną pusę. Kelias – 8 km, jis kiek sutrumpėja einant ne autobusų keliu, o laiptukais, bet kuo toliau, tuo sunkiau, baisiai karšta ir skauda raumenis. Be to, vanduo baigėsi… Tikėjausi, kad nusileidus prie upės (nuo ten iki hostelio dar apie 1,5 km), kaip ir Kolka kanjone lauks kokia verslininkė su vandeniu ir koka kola, bet teko nusivilti ir sliūkinti ištroškusiam toliau. Jau įžengiant į Aguas Calientes, pradėjo lyti, šiek tiek atgaivino ir padėjo pasiekt pirmąją parduotuvę…

Draugai liko valgyt viename iš pakeliui prieitų restoranų, aš grįžau pasikeist šiltų aulinių batų, bet ir likau hostely. Pagalvojau, kad į tą restoraną man nėr ko eit, ten neturėsiu ką valgyt.

Paieškojau internete draugiškų vegetarams maitinimosi įstaigų. Pora sudomino, vėliau Viktoras man palaikė kompaniją į vieną iš jų. Tiesa, dar būnant hostelyje dingo elektra visame Aguas Calientes, tad nebuvo aišku, ar veiks restoranai. Daug kur švietė žvakės, kai kur elektros generatoriai maitino lemputes, bet buvo gana jauku miestelyje. Restoraną šiaip taip suradom, bet pamiršau kuo jis mane sudomino :) Kainos didelės, užsisakiau įprastų salotų, o Viktoras makaronų Bolognese. Tik vėliau abiems kilo mintis, kad jis galėjo ką vegetariško užsisakyt ir su manim pasidalint, nes nebuvo alkanas, o porcija didžiulė. Na nieko, grįždamas nusipirkau kekę mažųjų bananų už centus, labai skaniai suvalgiau.

Galvojau vėliau prisijungt prie kitų išalkusių draugų, bet apsigalvojau, užteko bananų ir nuovargis stūmė į lovą. Berods rašiau kažkurį dienoraščio įrašą… :)

Į Aguas Calientes. 2015-02-10

Po Šventojo slėnio ir kitų anksčiau matytų objektų Machu Picchu man nebuvo ypač geidžiamas ir išskirtinis objektas. Kai buvo negera po Kolka kanjono, jau svarsčiau, ar tikrai verta ten važiuoti, gal geriau prasitęsti buvimą Arekipoj ar Kuske ir pailsėti. Nes kelias į Machu Picchu yra arba nelengvas, arba brangus (kai tokios alternatyvos, paprastai renkamės pirmąją). Taigi svarsčiau… bet pagalvojus, ko pirmiausia žmonės klausia, sužinoję, kad buvai Peru, bei prisiminus, kad jau esame nusipirkę įėjimo bilietus, visgi nusprendžiau laikytis plano.

Machu Picchu ir šalia jo susikūręs turistinis miestelis Aguas Calientes apsupti kalnų ir iki jų nenutiestas kelias automobiliams, tad oficialiai vienintelis būdas ten nukakti – važiavimas traukiniu. Deja, ši monopolija finansiškai skausminga turistams, traukinio bilietas į vieną pusę kainuoju maždaug nuo 50 JAV dolerių. Vietiniams gyventojams, važiuojantiems į darbovietes Aguas Calientes, tik kelios solės, bet mes labai nepanašūs į vietinius, tai pigiai neprasmuktume. Internete buvau suradęs kitą nukeliavimo būdą: reiktų vietiniais autobusais su pora persėdimu 8 valandas važiuoti iki hidroelektrinės, o iš ten 2 val. eiti pėsčiomis. Šiuo būdu ir planavome pasinaudoti, dėl to Aguas Calientes numatėmė dvi nakvynes, kad turėtume vieną dieną Machu Picchu apžiūrai ir nereiktų iškart lėkt atgal. Tiesa, dar yra galimybė 3-5 dienas keliauti per kalnus (vadinamas "Inca Tour"), bet vasario mėnesį trasos uždarytos dėl liūčių sezono ir tvarkymo darbų. Vaikštant po Kuską pastebėjome reklamuojamas turą "Machu Picchu by car". Nutarėm pasidomėti, kas žino, gal paskutiniais mėnesiais nutiesė kelią ir automobiliams. Bet kaip ir įtariau, tai viso labo buvo nuvežimais automobiliais iki hidroelektrinės, o toliau pėsčiomis arba traukiniu už 18 JAV dolerių. Pasak agentūrų darbuotojų automobiliu iki hidroelektrinės – 6 valandos, pagalvojom, kad viešaisiais autobusais tuomet truks gal ne 8, o dar ilgiau, nes ne tik važiuosime lėčiau, bet ir persėdant gali tekti nežinia kiek laukti. O ir sutaupytume visai nedaug. Pasirinkimas aiškus.

Išvažiavom kaip įprasta pusvalandžiu vėliau nei sutarėm – 8:30. Iki Ollantaytambo kelias jau pažįstamas, ten padarom pertraukėlę, o vairuotojas perspėja nueiti į tualetą ir, jei reikia, išgerti vaistų nuo aukščio, nes kilsime aukštai ir nestosime dvi valandas. Mane šie žodžiai, žinoma, truputį išgąsdino, nes kadangi Kuskas ir Aguas Calientes beveik vienodame aukštyje virš jūros lygio, įsivaizdavau, kad ir kelias iki hidroelektrinės bus daugiau mažiau lygus. Tomas profilaktiškai davė tabletę nuo pykinimo. Ją išgėrus kiek drąsiau.

Prasideda serpintinai ir ilgos kelionės nėra kaip sutrumpinti miegu, nes jaunas vairuotojas beveik nestabdo ir kūną mėto tai į kairę, tai į dešinę. Pakilus aukščiau ir išlindus iš medžių tankynės prie šio nepatogumo prisideda kitas – baimė kartais pereinanti į paniką dėl skardžių, bedugnių ir kitų automobilių lenkimo, o kai ant posūkių cypia padangos dėl greičio ir šlapios kelio dangos – išpila šaltas prakaitas. Atrodo, jau nėra kur baisiau, bet pasiekiame rūko (debesų) zoną. Dabar prie visų pavojų prisideda ir matomumo trūkumas… Vaizdai, be abejo, gražūs, nerealūs, bet aš nesidairau, nieko nenoriu matyti, noriu, kad tik kuo greičiau pasibaigtų šitoks kelias. Nesidairau, bet dairosi Tomas, dairosi ir komentuoja, aimanuoja ir juodai juokauja. JAM gal nuo to ir lengviau…

Galų gale šis kelias pasibaigia ir, privažiavę Santa Teresa kaimelį, sustojam pietų. Mes pasirenkam nelabai vykusią valgyklą, kur man nenori parduoti vienų salotų, būtinai reikia imti su ryžiais arba bulvėm (papas fritas). Pasirenku su ryžiais, atneša keptus ryžius su dešra, nors lyg ir minėjau "vegetariano vegetariano…" Su Ievos pagalba susitariu, kad pakeistų į bulvytes. Šiaip taip pasiseka pavalgyti.

Išvažiuojant vietiniai vaikai į autobusiuką meta vandens pripildytą balioną. Čia dėl tokių pokštų nepykstama, nes oras šiltas, nusileidus nuo kalnų pasijuto klimatas ir augalija, atsirado palmės. Bet mes tikriausiai pyktume, tik mūsų langai beveik uždaryti ir vandens beveik nekliūna.

Baisusis kelias baigėsi, prasidėjo neasfaltuotas, duobėtas ir dar pavojingesnis kelias kalno šlaitu. Man rodos, šiuo keliu važiavo Starkus ir
Radzevičius, prisimenu iš jų laidų šį baisų kelią. Nuo skardžių čia nėra jokios apsaugos, prasilenkti neretai galima tik salelėse, kai kur per kelią šniokščia ką tik nuo krioklių nukritęs vanduo. Gerai, kad mes visąlaik prisiglaidę proe šlaito. Žadu sau, kad (jei laimingai pasieksime hidroelektrinę) atgal tikrai važiuosiu traukiniu, tiek to, netaupysiu, noriu likti gyvas, dar tiek kelionių laukia ateity… O be to, juk reikia išbandyti ir traukinį, tai viena iš dviejų ar trijų jo trąsų Peru.

Patampėm likimą už ūsų, gal ir vienas kitas plaukas žilai nusidažė, bet hidroelektrinę pasiekėm laimingai. Nuo čia kelias pėsčiomis, šalia traukinio bėgių. Šis kelias nelegalus, stovi draudžiamieji ženklai, bet juos ignoruoja dešimtys turistų. Mes taip pat. Pradžioje traukiniui tenka pakilti kelias dešimtis metrų aukštyn, o serpentinams vietos nebuvo, tad inžinieriai šią problemą išsprendė sudėliodami bėgius "žirklėmis": traukinys pavažiuoja į priekį, tuomet kitais bėgiais priešinga kryptimi į nedidelę įkalnę, vėl kitais bėgiais į priekį į nedidelę įkalnę ir tokiu būdu "užlipa" aukštyn. Mes trumpinam kelią ir lipam tiesiai aukštyn, VĖL lipam aukštyn. Džiaugiamės, kad nelyja, bet su auliniais batais karšta, be to, kelias palei bėgius daugiausia akmeninis, nepatogus, o retuose takeliuose telkšo balos. Palei kelią beveik visą laiką lydi ruda, labai srauni upė Urubamba, nuo kurios sunku atitraukti akis. Kokia jėga! Papuolus į vandenį, jei per 10 sekundžių nepaskęstum, tai srovė sudaužytų į akmenis, sumaltų į košę… Bet visgi mūsų kelias lygus, nėra pavojingų skardžių ir įkalnių ar nuokalnių, judame gana greitu žingsniu. Po kelių kilometrų išgirstame tutavimą, ~16 val. iš hidroelektrinės pajudėjo traukinys ir mus pavijo. Jis pasiekia Aguas Calientes per 45 minutes, o mes užtrukome 2,5 valandos. Nuėjome nemažiau kaip 13 kilometrų.

Miestelį pasiekėme jau temstant ir varvinom seilę matydami prabangius viešbučius miestelio pradžioje. Mūsų hostelis paprastas, užspaustas restoranėlio, priima griežta senutė, pedantiškai reikalauja kiekvieno paso, imigracijos lapelio, klausia, kas su kuo kartu gyvens, o kainą skaičiuoja daugindama kalkuliatoriumi, bet sumuodama ant lapelio pieštuku. Kambariukais esame patenkinti, nors virš durų tarpas į koridorių, o kambarių plotas dvigubai mažesnis nei buvo nurodyta booking.com.

Vakarieniaujame, perkame autobuso bilietus (37 solės/12 dolerių) į Machu Picchu, nes iki ten dar 8 km įkalnėn ir miegot.

Dar viena diena aprašyta, o realiu laiku jau leidžiamės į Vilniaus oro uostą :) Kelionė baigta, bet įspūdžių dar bus, "to be continued…"

Šventasis slėnis. 2015-02-09

Kaip ir planavom, trečiajai dienai Kuske iš vakaro užsisakėm išvyką į Šventąjį slėnį (El Valle Sagrado). Tai Urubambos upės slėnis, kuris indėnams buvo sakrali vieta, skirta dievų šlovinimui ir… augalininkystei, bet ne gyvenimui (jie turėdavo didelius atstumus keliauti iki dirbamų laukų). Kai planavau maršrutą, galvojau, kad šį slėnį lankysime savo jėgomis, viešaisiais autobusais. Taip pigiau ir neturėtų būti sudėtinga. Bet tam planavau porą dienų. Kadangi liko tik viena ir kelionė iki šiol buvo pakankamai sunki, t.y. jau norime patogumų ir rūpinimosi mumis, be to, vienoj iš kelionių agentūrų mums pasiūlyta labai gera kaina (25 solės, plius 70 solių turisto bilietas, kurį mokėtume ir keliaudami savarankiškai), net nedvejodami užsisakėm turą.

Mūsų gidė panašesnė į turgaus prekeivę, mažutė, kresna, bet kaip ir kiti iki šiol sutikti gidai, savo darbą išmano, smagi, pasakoja ispaniškai ir angliškai, žodžiu, labai mums patiko ir pasibaigus turui apdovanojome arbatpinigiais.

Kelionę pradėjome kildami į kalną, kaip ir diena anksčiau, link “Baltojo Jėzaus“ ir Sacsaywaman, pirmoji stotelė buvo už kelių kilometrų nuo jų nedideliame turgelyje, kur (nors gidė perspėjo dėl didesnių kainų) nusipirkom vieną kitą suvenyrą, mūsų supratimu, labai nebrangiai.

Pajudėjus toliau (apie 15 km tiesia linija nuo Kusko) atsivėrė nuostabus slėnis, nuo kurio žalumos, tolių negalėjome atitraukti akių. Sustojom nusifotografuoti.

Toliau, kaip ir galima buvo tikėtis, užvežė į sidabro gaminių fabrikėlį-parduotuvę. Vyriškių gaminiai nesudomino, paklausėm tik įžanginę dalį kaip atskirti sidabrą nuo Andų “sidabro“. O Ieva su Giedre įsigijo po papuošalą. Fabrikėlis – Pisac miestelyje, užvažiavus ant kalno rodome pasus ir susimokame už turisto bilietą, nes pasiekėme pirmąjį iš trijų istorinių objektų, kurie numatyti mūsų ekskursijos metu. Tai aukštai ant kalno stovėjusios inkų tvirtovės griuvėsiai – Pisac griuvėsiai. Labiausiai čia mus sudomino indėnų laidojimo paprotys – mirusiųjų kūnus jie guldydavo embriono poza priešais kaimą esančioje kalvoje iškaltose olose. Kūnų tikriausiai nebelikę, bet skylės kalvoje išlikusios iki šiol. Griuvėsiuose daug laiko praleisti negalėjome, nes prapliupo lietus. Turėjome apsiaustus nuo lietaus, bet vis tiek nemalonu, norėjosi greičiau grįžti į autobusą. Pakeliui dar nusipirkom po kukurūzų burbuolę. Kukurūzai ne tokie, kaip esame pripratę – balti, dideliais sočiais grūdais. Visos burbuolės nesuvalgom, ir pasigalėjau, kad pirkau, nes gidė pranešė, kad važiuojam į Urubambą pietauti, 20 solių, viskas įskaičiuota, išskyrus šaltus gėrimus. Labai mėgstu švedišką stalą – tai galimybė paragauti daugiau vietos patiekalų, nors ir didelė tikimybė padauginti. Tiesą sakant, šimtaprocentinė tikimybė padauginti :D

Po pietų pasėdim kelias minutes kiemelyje ant saulutės ir grįžtam į autobusą, toliau – Ollantaytambo kaimas, kuriame geriausiai išlikęs inkų miestų planavimo pavyzdys, su mažomis grįstomis gatvelėmis, nuolat apgyvendintomis nuo 13 a. Šalia kaimelio, didelės, stačios (kai kur svaigo galva ir buvo baisu nukristi) terasos su įspūdingais inkų griuvėsiais, viena iš vietų, kur ispanai, vadovaujami Hernando Pizaro, pralošė svarbią kovą 1536 m. Tai buvo ne tik tvirtovė, bet ir svarbi indėnams šventykla, viršuje (virš 200 laiptelių) – religinių ceremonijų vieta. Milžiniški akmenys, naudoti statyboje, buvo atgabenti 6 km iš kitos Urubambos pusės. Gudrieji indėnai masyvių blokų perkėlimui per upę, pakeisdavo upės kryptį ir taip padarydavo sausumos kelią gabenimui.

Pavargę nuo laiptelių (o po Kolkos kanjono tikėjomės, kad nebelaipiosim iki Machu Picchu), važiuojam toliau, į Chinchero (3762 m virš jūros lygio). Inkams tai buvo vieta, kur gimsta vaivorykštė. Šiame Andų kaimelyje gražiai tarpusavyje dera inkų statytos terasos su dideliu ceremonijų lauku ir kolonijinė bažnyčia. Saulė jau leidosi, tad ilgai neužsibuvome, bet vieta paliko įspūdį. Labai gražios žalios terasos. Šalia stūksanti didžiulė perpus skilusi uola mena legendą, kad indėnai traukdamiesi iš Kusko nuo ispanų, praėjo per kiaurymę uolos vidury ir pradingo, ispanai nieko nerado. Kalbama, kad po uola buvęs tunelis, kuris indėnams ir padėjo pasprukti.

Nepaminėjau, kad prieš terasas Chinchero kaimelio pradžioje buvome užvežti į lamų/alpakų vilnos perdirbimo, dažymo ir visokių mezginių gamyklėlę, kur nenurimstanti Giedrė nusipirko megztinį, kažkas šaliką ar du.

Toliau jau grįžimas tamsoje į Kuską ir vakarienė labai karštame mažutės picerijos antrajame aukšte.

Kuskas. 2015-02-07, 08

Grįžę iš kanjono į Arekipos hostelį turėjom laiko tik susitvarkyti daiktus, palįsti po dušu ir šiek tiek pakrauti telefonų bei fotoaparatų baterijas. Paprašėm administratoriaus iškviesti taksi (8 solės, nes tolimesnė stotis) ir išvykom į autobusų (Oltursa) stotį, o iš jos į naktinę kelionę link Kusko. Šį kartą autobusas – priešingybė vežusiam į Arekipą. Sėdėjom minkštuose foteliuose tarsi sostuose, kurių atlošas, norint miegoti, atsilenkia 160° kampu. Daug vietos ir į šonus, ir kojoms (nors ilgakojams lietuviams vis tiek trūksta).

Atvykus į Kuską ankstyvą rytą lynojo, vėsoka, stoties rajonas purvinomis gatvėmis kėlė neypač malonias emocijas. Dar labiau pagailo, kad taip trumpai buvom Arekipoj. Hostelio gatvelė aukštai ant kalno irgi nuvylė. Aplink tvoros ir statybos. Bet pats hostelis gal ir neblogas, tik kambarių neduoda iki 12-os (atvykom prieš 8-ias). Palikę daiktus, išėjom pasivaikščioti į centrą-senamiestį, kuris, pasirodo, ne taip ir toli, 15 min. pėsčiomis. Tereikia nusileisti žemyn nuo kalno daugybe laiptų (o grįžtant atgal – pakilti!). Po lipimo kalnais dar nespėjom atsigauti, tad lipti sunku. O Giedrei ir Viktorui skauda atitrankytus užpakalius nuo mulų :)

Pirmas darbas Kuske – susirasti bankomatą ir išsiimti pinigų antrai kelionės pusei. Tenka pavargti: vienur duoda labai mažai, Ievai, Giedrei, Tomui išvis neduoda, neadekvačios bankų apsaugos sistemos (vėliau, susisiekus su banku, problema buvo išspręsta).

Papietavom restorane, katedros aikštės pakrašty, pastebėjom, kad kainos didesnės nei anksčiau. Andrius pasakė, kad tiek nemokės ir nuėjo į McDonalds sumuštinio. O Viktoras berods pirmą kartą po dviejų parų badavimo suvalgė sriubos.

Po pietų vis dar norėjosi kažko, tad išvaikštinėję gatveles aplink, užsukom desertų. Kas pyragaičių, kas tik kavos. Tomas paragavo didelio tradicinio citrininio pyrago, kurį iki tol matydavom daugelio kavinių ir parduotuvių vitrinose ir svarstydavom, kas tai. Didelio įspūdžio desertai nepadarė.

Šiaip taip užlipę laipteliais į viešbutį ir gavę kambarius, gulėm ilsėtis. Aš sirguliavau, norėjau išsigulėti, kitiems irgi poilsis į sveikatą, be to, pradėjo lynoti. Vakarieniaut į netoliese esantį kinišką restoranėlį ėjo tik Tomas, Ieva ir atsigaunantis Viktoras.

Kadangi Kuske suplanavom būti tris dienas, pirmoji jau išnaudota poilsiui, antrąją planavom vykti į užmiestį, Šventąjį slėnį (El Valle Sagrado), trečiąją ilsėtis Kuske prieš važiavimą į Machu Picchu. Bet dėl visų ligų antrąją dieną irgi skyrėm išsimiegojimui ir poilsiui.

Kitos dienos svarbiausiu akcentu tapo City tour autobusas. Neplanavom juo važiuoti, bet atėjus į centrą pripuolė ekskursijų atstovai ir pasiūlė labai gerą kainą – 15 solių. Nepasigailėjom. Pradėjom nuo Šv. Pranciškaus bažnyčios, šalia kurios ir buvom "pagauti". Pravažiavom centrinę aikštę – Plaza de Armas. Inkų laikais ši aikštė vadinosi Huacaypata arba Aucaypata ir buvo inkų sostinės pagrindinė susibūrimo vieta. Jos centre kabo dvi vėliavos – raudonai balta Peru vėliava ir vaivorykštinė regiono vėliava, kurią užsieniečiai maišo su tarptautine LGBT vėliava. Aikštę supa pastatai su kolonomis, kurios inkų laikais buvo dvigubai aukštesnės. Aikštės šiaurės rytinėje pusėje stovi katedra, pradėta statyti 1559 m. ir viena iš svarbiausių Kusko kolonijinio meno statinių, iš jos šonų dar dvi bažnyčios – Jėzaus Marijos (Jesús María) ir Triumfo (El Triunfo, seniausia bažnyčia Kuske, pastatyta 1536 m.). Pietrytiniame kampe dar viena bažnyčia (La Compañía de Jesús).

Svarbus objektas, kurį būtinai planavom aplankyti, o dabar buvom nuvežti – Qorikancha. Tai inkų griuvėsiai, ant kurių pastatyta kolonijinė Šventojo Sekmadienio bažnyčia ir vienuolynas. Kadaise Qorikancha buvo turtingiausia Inkų imperijos šventykla ir observatorija, kurios sienos buvo padengtos septyniais šimtais 2 kilogramų svorio aukso lakštų, o ceremonijoms naudojamos realaus dydžio auksinės ir sidabrinės kukurūzų burbuolės. Be abejo, pirmaisiais ispanų konkistadorų pasirodymo mėnesiais viskas buvo išgraibstyta ir išlydyta…

Manėm, kad apvažiuosim tik centrą, bet autobusas pradėjo kilti aukštyn į kalnus ir mums vėrėsi vis platesnė Kusko panorama. Diena buvo saulėta, šilta ir mūsų pirmas įspūdis apie Kuską visiškai pasikeitė. Staiga atlėkė ir šalia kojų sprogo balionėlis su vandeniu – vaikų išdaigos visame pasaulyje, matyt, panašios. Pasisekė, kad pataikė į platų tarpą tarp kėdžių ir beveik nieko nesušlapino (tik išgąsdino).

Kilom aukštyn, kol pamatėm baltą Kristaus statulą (ji matyti ir iš Kusko centro, bet negalvojom, kad prie jos nukaksim), kurią, jei teisingai supratom, miestui padovanojo palestiniečiai, kuriuos pokario metais priėmė ir parėmė Kuskas. Šalia skulptūros, keliančios asociacijas su Rio de Žaneiru, dar viena įspūdinga reiliginės ir karinės paskirties istorinė vieta – Sacsaywaman ("Patenkintas sakalas") griuvėsiai. Jie išsidėstę plačiai pievose, bet išlikę tik 20 proc. buvusios struktūros, nes ispanai po užkariavimo ardė sienas ir iš jų akmenų statė savo namus Kuske. Liko tik didžiausios ir įspūdingiausios uolos, formavusios pagrindines sienas.

Prie Kristaus skulptūros sustojome 10 min. nusifotografuoti, vėliau pavažiavome kelis šimtus metrų iki lamų ir alpakų tekstilės gamyklėlės-parduotuvėlės. Komercinių vietų išvengti perkant nebrangius turus, matyt, neįmanoma, bet man tokios vietos įdomios, nes nepaisant didesnių kainų, pamatom tradicinių amatų procesus ir produkciją, kurią vėliau galima įsigyti pigiau.

Turu likome labai patenkinti.

Grįžome į vieną pravažiuotų gatvelių, kur matėme daug restoranėlių, papietauti. Aš valgiau bolivinės balandos (quinoa) troškinį, kiti kompleksinius pietus. Nusprendėme paragauti pažįstamos iš Lietuvos rekomenduoto karšto šokolado, tačiau gavome tik labai skystą kakavą, nusivylėme. Matyt, ragavome netinkamoje vietoje.

Po pietų sumanėme toliau pasikultūrinti, užsukome į katedrą, tačiau įėjimo bilieto kaina pasirodė per didelė (berods 25 solės), nusprendėme, kad nesame tokie dideli bažnytinio meno gerbėjai ir į vidų nėjome. Vietoj užkariautojų ispanų religinio meno sumanėm apžiūrėti inkų muziejų. Deja, ir vėl nusivylimas – uždaryta (sekmadienis). Pasukome siauromis senamiesčio gatvelėmis, kuriose daug prekybininkų ir likę nemažai senų laikų architektūros fragmentų – sienų, tobulai sudėliotų iš įvairių formų akmenų. Netyčia pastebėjau viename kieme veganišką užeigėlę, nors nebuvome alkani, bet labai norėjau pažiūrėti, kas joje tiekiama, tad užsukome. Pasirodė labai jauki vieta, malonus jos savininkas ir įdomus interjeras bei apetitą keliantis meniu su nuotraukomis. Andrius valgė skaniausias gyvenime daržovių salotas, kiti vaisių salotas, aš, pasiilgęs šilto veganiško maisto, – spagečius ir burnočio kokteilį. Ieva ispaniškai padėkojo šeimininkui, pasakė, kad draugas veganas labai vargo Peru ir apsidžiaugė pagaliau radęs tokią vietelę.

Grįždami namo užsukome į Šv. Pranciškaus bažnyčią, nuo kurios pradėjome turą autobusu. Tomas labai panorėjo sudalyvauti 19 val. mišiose. Iki jų dar buvo gal valanda laiko, tad palikome jį laukti, o patys parkeliavome jau pažįstamais laipteliais aukštyn "namo".

Kolka kanjonas. 2015-02-05, 06

Naktį smarkiai lijo ir po mūsų namelio stogą lakstė gyvūnai (tikriausiai katės), bet tai nesutrukdė išsimiegoti. Po pusryčių Marcelo išvedė mus į kelią, nuraminęs, kad šiandien lengvesnė diena, eisim vadinama Andų lyguma, su švelniais pakylimais ir nusileidimais. Vienintelė sunkesnė dalis – 20 min. lipimas aukštyn į kalną.

Iš pradžių kelias išties buvo lengvas, judėjom tarp žalių medžių, žolių, gaiviu pavėsiu, matėme avokadų ir lukumos medžius. Sunkumai prasidėjo perėjus tiltą per upę ir išlindus į saulėtąją kanjono pusę. Prasidėjo kelias aukštyn. Aukštyn kaitinant saulei… Laimei šįkart sunku tik fiziškai, aukštis nevargina, nejaučiam oro trūkumo kaip vakar. Užlipom, žinoma, vis tiek pavargę, šlapi nuo prakaito. Pailsėjom specialiai trasos viršūnėje įsikūrusioje parduotuvėlėje-užeigėlėje.

Nepaminėjau, kad vakar dienos miego metu Viktorą pažadino dalykas, kurio juokaudami, bet ir nerimaudami laukėme dar Limoje – "Montesumos kerštas", kitaip tariant, kelioninė diarėja (viduriavimas). Jis ir tą vakarą nevakarieniavo, ir kitą dieną badavo.

Sunkiausia dienos dalis įveikta, toliau kelias vedė per kaimelį ir jo gražią bažnytėlę, kur gidas padarė bendrą mūsų nuotrauką (retas atvejis, paprastai bendrose nuotraukose vieno trūksta). Ir tada pradėjom leistis žemyn… Momentais nelengva buvo nuspręsti, kas sunkiau – lipti aukštyn ar leistis. Leidžiantis nedūsti, lyg neturėtum taip pavargti, bet bent jau man kojos visąlaik įsitempusios dėl stabdymo ir nėra kada jų ištiesti, toks juokingas leidimasis sulenktom kojom po truputį pradeda kelti raumenų skausmą ir nuovargį. O jei leidžiamės laiptais, tai vėl kiti raumenys… Žodžiu, kaip bebūtų, įveikėm ir šios dienos kelią, o jo gale laukė atpildas – baseinas, hamakai, žydinčios gėlės ir netgi tikras kolibris, kurį pavyko nufotografuoti. Tiesa, kambariukai be elektros, teko dar labiau taupyti telefonų baterijas, nes jiems vakare ir ryte teko ir žibintuvėlių vaidmuo.

Po pietų pradėjo lynoti ir ilgainiui taip įsilijo, kad pradėjom jaudintis dėl rytdienos – kas bus, jei nenustos. Nėr elektros ir liūtis… Vakarieniauti traukėme su apsiaustais nuo lietaus, pasišviesdami žibintuvėliais ar telefonais, su dušo šlepetėmis, atsiraitoję kelnes. Maistas patiekiamas lauke, po stogeliu, ant manęs truputį lyja. Vakarienei sriuba, kurios aš nevalgau, nes jau anksčiau paaiškėjo, kad vištienos sultinį Peru virėjai supranta kaip vegetarišką ingredientą, ir spagečiai, su kuriais irgi kilo problemų, nes man skirtą porciją padavėjas padėjo Tomui (jis ir sukirto), nieko neklausdamas, nieko nepasakęs, o vėliau, kai atnešė man, bandė aiškinti, kad lėkštėje nėra mėsos, nors ji aiškiai matėsi net ir žvakių šviesoje :) Teko palaukti, kol pagamins iš naujo.

Giedrę irgi "užpuolė Montesuma", jie abu su Viktoru nevakarieniavo, Giedrei dar ir pakilo temperatūra, kas dar labiau sukėlė nerimo dėl rytdienos, nes jau anksčiau gidas sakė, kad lipimo aukštyn bus 7 kartus daugiau nei šią dieną. Kai gidas pasiūlė alternatyvą – jojimą ant mulo į kalną už 60 solių, Viktoras iškart sutiko, o Giedrė nusprendė bandyti savarankiškai.

Nustojo lyti gal 3 ar 4 val. nakties, o savo jėgomis kylantys iškeliavome 5 val., dar prietemoje. Viktoras turėjo dar valandą, nes mulai lipa žymiai greičiau. Buvo baisu, kaip jam seksis, nes nuo mulo skardžiai dar baisesni, akys aukščiau, o ir mului lipant per stačius akmeninius laiptus, gali pasvirti, iškristi. Bet pradėjus lipti mintys kyla įvairios :) Iš pradžių lyg ir neblogai, neskubėdami kylam, pailsim, matom, kad žemiau pradeda kilti ir kitos grupės. Giedrei, matosi, sunkiau, ji išraudusi, sunkiai atgauna kvapą. Klausiam Marcelo, ar dar galima užsakyti mulą, kad pakiltų iki Giedrės ir užneštų ją aukštyn. Gidas susiskambino ir atsakė teigiamai. Palikom jį su Giedre, o patys patraukėm aukštyn, nes mūsų nieks neneš ir laikas viršaus pasiekimui ribotas. Sunku papasakoti, koks varginantis buvo žygis. Sustojus pailsėti, mus lenkdavo kiti, vėliau mes lenkdavom juos ar kitus besiilsinčius. Sunkiausia kilti akmenimis, akys ieško kuo žemesnių laiptelių, kuo mažiau stataus kelio.

Nežinia, kiek užlipus, gal pusę, gal du trečdalius kelio, apačioje šmėstelėjo mulai. Netrukus greita žingine išniro pirmasis, su energingai judančia į taktą raitele – patenkinta Giedre :) Už jos dar pora mulų su jų nuomotoju ir jo vaiku. Klausia, gal yra norinčių? Atsisakom. Dar jėgų yra. Nors ir liūdnoka, matant, kaip greit juda ir dingsta aukštai mulai su raiteliais… Po kiek laiko mus pralenkia Viktoras su kita grupe mulu. Patenkintas, visai nebaisu. Dėl jų nebėr ko jaudintis, laikas galvoti apie save, sukaupt paskutines jėgas ir lipt, lipt, lipt. Viršų pasiekiau visiškai išsekęs, atsisėdau ant akmens ir ilgai sėdėjau, nenorėdamas pajudėti. Paprašiau Viktoro nupirkti Fantos iš tradiciškai tokiuose taškuose gėrimais prekiaujančių moteriškių, ir pusę iškart ištuštinau.

Pasirodė, kad kelias dar nebaigtas, reikia pasiekti miestelį, kur gausime pusryčius ir iš kur pajudėsime toliau. Tiesa, jau daugiau mažiau lygiu, žaliu keliu per pievas, kukurūzų laukus, vaizdas kaip atviruke, bet aš ėjau jau visai be dvasios. Kai pasiekėm restoranėlį, gavom tradicinius batono-džemo-arbatos pusryčius. Tai tikriausiai su maistu nesusiję, bet tik atsikandau saldaus sumuštinio ir pasidarė taip bloga, kad tik nunarinau galvą ant rankų ir nebegalėjau pajudėti. Vėliau šiaip taip nuslinkau į tualetą, bet jokio rezultato ir jokio pagerėjimo. Draugai patys atidarė tualeto duris, Tomas liepė nulenkt kuo žemiau galvą ir po to jam spaudžiant bandyt ją kelt aukštyn. Atseit nuo to turėtų pakilti spaudimas ar kas ir pagerėti. O aš tiesiog nieko nebenorėjau, tik padėjęs galvą ant rankų pradėjau kukčioti. Ir pajutau, kad nuo to šiek tiek pagerėjo. Užteko jėgų pakilti ir pasiekti autobusiuką. Bandžiau užmigt, bet pajudėjus per nelygius keliukus ir serpentinus, užsupo, supykino ir tik laukiau, kada viskas sukils. Kai pagaliau užpildžiau pakištus maišelius, atsigavau, taip gera pasidarė, gyvenimas nušvito :) Šios dienos trąsa – 4 km, bet per kelias valandas pakilom nuo 2,1 km į 3,3 km aukštį, o aš, kaip paaiškėjo šios kelionės metu, jautriai reaguoju į tokius aukščio pokyčius.

Prieš grįžtant į Arekipą dar laukė maudynės
La Calera karštosiose versmėse, kurios yra 3,5 km nuo Chivay. Mineralinis vanduo kyla iš žemės įkaitęs iki 85°C, pagal karštį suskirstyti keli baseiniukai, į pirmąjį įmanoma įkišti tik pėdas, o paskutiniame jau visai malonu ir pagulėti. Aš, tiesa, neišbandžiau, tik pasėdėjau pavėsy ir pafotografavau draugus.

Po versmių grįžom į Chivay pietų. Ieva su Giedre užsisakė atskirai vieną patiekalą kartu, o Viktoras vis dar nevalgė, tik dūsavo kaip visko nori. O aš išdrąsėjęs ir kaip visada smalsus maisto atžvilgiu, nusipirkau kaip ir Tomas su Andrium "buffet" bilietą – valgai, ką nori ir kiek nori. Buvo daug vegetariškų-veganiškų pasirinkimų, po skurdaus maisto žygio metu ir nesėkmingų pusryčių norėjosi pagaliau skaniai ir sočiai pavalgyti. Kaip gera buvo! :D

Bet neilgai, vėl autobusiukai, kelias per kalnus ir vėl… "pagyrios", aš nuleidęs galvą, vaizdais nesigrožiu, nors bendražygiai aikčioja ir komentuoja, kad mato lamas, alpakas ir kitus jų giminaičius. Vairuotojas dar sugalvoja sustoti aukščiausioje vietoje – 5 km virš jūros lygio. Tomas su Ieva iškišę nosis, pasakoja kaip pajuto deguonies trūkumą, užspaudė galvą. O man tik viena mintis-malda – greičiau žemyn, greičiau žemyn…

Išgyvenau :) Visi išgyvenom Kolkos kanjoną. Tuo metu sakiau, kad daugiau nebekeliausiu į kalnus, o Tomas su Andrium juokavo, kad grįš čia (aukščiausia viršukalnė artėja prie 7 km) treniruotis, prieš kylant į Everestą :)